VDU absolventas Andrius: apie „vdu’išką“ dvasią ir kodėl verta rinktis sunkesnius dalykus
Dalinamės interviu su Andriumi Veršinsku, 2016 m. Vytauto Didžiojo universitete baigusiu Politikos mokslų bakalauro studijas, o 2023 m. – Vidurio Rytų Europos ir Lietuvos istorijos magistrantūros studijas. Šiuo metu Andrius yra „Kaunas IN“ verslo skyriaus vadovas. Kaip pasakoja pats Andrius, „Kaunas IN“ yra Kauno miesto ekonominės plėtros, o taip pat ir miesto reprezentacinė agentūra, bet pagrindinis jos tikslas – kad Kaune būtų kuo daugiau gerai apmokamų darbo vietų. Tačiau su Andriumi kalbėjomės daugiausia ne apie darbą, o apie tai, kas atvedė iki jo – studijos VDU.
Kodėl studijoms pasirinkote būtent VDU ir būtent politikos mokslus?
Ką gi, reiktų nusikelti kokius 10 metų atgal, bet stojau į VDU pirmu numeriu ir nesvarsčiau kitų alternatyvų. Tuo metu mane daug kas domino: nuo filosofijos, psichologijos, istorijos iki ekonomikos ir kitų dalykų, o politikos mokslai buvo ir nemaža dalimi išlieka tai, kas vienija visas šias sritis ir suteikia platų išsilavinimą. Ir tą platų išsilavinimą VDU tikrai suteikė, ir ne tik politikos moksluose, bet ir bendrai, o tai traukė ir žavėjo. Tuo metu atrodė, kad tai labai stipri studijų programa, ir manau, kad tikrai gavome tai, ką tuo metu Lietuvoje buvo galima gauti geriausio iš skirtingų kontekstų ir dėstytojų. Tarkim, psichologijos dėstytojas doc. dr. Visvaldas Legkauskas, grįžęs iš Kembridžo, prof. dr. Leonidas Donskis ar dr. Bernaras Ivanovas, dr. Rytis Bulota, prof. dr. Lauras Bielinis ir kiti. Galima minėti daug pavardžių – kaip dėstytojus gavome tuos, kurie Lietuvoje buvo stipriausi savo srityse.
O kas paskatino po penkerių metų pertraukos magistro studijas rinktis taip pat VDU?
Žinoma, gyvenau ir dirbau Kaune, tad buvo patogu rinktis VDU, bet iš kitos pusės, manau, kad vėlgi šios studijos buvo geriausia, ką Lietuvos istorikų kalvė galėjo pasiūlyti. Be to, jau žinojau, kad VDU svarbu yra reikalo esmė, ėjimas į dialogą, noras pažinti. Kadangi stojau po 5 metų pertraukos, galvojau, ateisiu čia toks vienas „dėdė“, bet nieko panašaus, pagal amžių buvau kažkur per vidurį – buvo ir kur kas vyresnių žmonių, ir jaunesnių, ir visi iš be galo skirtingų sričių: kas stand-up comedy atlikinėjo profesionaliai, kas dirbo istorikais, kas mokyklose istoriją dėstė, kas europinius projektus prižiūrėjo, kas žurnalistikos, menų istorijos srityje dirbo. Susiformavo labai universalus ir platus kursas tiek amžiaus diapazonu, tiek interesų laukais. Ir tai be galo smagu, nes susibendravom – kas pusmetį darydavom išvykstamuosius mini simpoziumus, pasibuvimus. Ką gavom studijų metu, tai intelektualesnis, tematinis bendravimas: ir su tais pačiais dėstytojais, kokie tai bebūtų garsūs vardai, ir vieni su kitais. Studijos VDU praturtino ne tik žiniomis, ne tik diplomais ar kitais akademiniais įvertinimais, bet ir ryšiais, žiniomis, partnerystėmis, suvokimu. Todėl ir bakalauro, ir magistro studijų laikus prisimenu ir vertinu pozityviai.
Kas labiausiai įsiminė iš studijų laikų?
Tikrai įsiminė kai kurios išskirtinės paskaitos ar seminarai. Pavyzdžiui, prisimenu vieną dr. Bernaro Ivanovo seminarą – paleido tokią minties giją, kad gal 40 minučių vystė pasakojimą, kuris šokinėjo nuo vienos temos prie kitos, įtraukdamas ir geopolitiką, ir budizmą, ir sociologiją, ir gyvenimo prasmės klausimus. Manyčiau, kad turėjome bent europinio lygmens mintijimą. Panašių epizodų buvo ir daugiau: su rimtu atradimo džiaugsmu, su intelektualine įtampa ar iššūkiu. Beje, vienas ryškiausių prisiminimų susijęs su prof. Leonidu Donskiu, kadangi jis buvo mano bakalauro baigiamojo darbo vadovas, de facto turbūt buvau paskutinis formalus studentas, kuris pas jį rašė darbą. Jis, būdamas tikrai ne mažiausiai užsiėmęs žmogus, atėjo į mūsų baigiamųjų darbų gynimus, o mūsų buvo daug, gal 71, tai viskas vėlavo kokias 2 valandas – o profesorius atėjo laiku, ir, nepaisant, kiek viskas vėlavo, išlaukė mano eilės, kad pats perskaitytų recenziją ir pasidalintų savo vertinimu. Manau, kad tai tikros „vdu‘niškos“ dvasios pademonstravimas.
Įsiminė ir patirtys prisijungus prie Akademinio politologų klubo. Pavyzdžiui, turėjome pokalbių ciklą „Politika + sportas“, teko ir Paulių Motiejūną pakalbinti – pasikvietėm VDU politikos mokslų dėstytoją Rytį Bulotą ir šnekėjom, kaip politika veikia sportą ir kaip sportas veikia politiką. Arba, pavyzdžiui, dabartinis Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas su akademinio pasaulio atstovais dalyvavo mano moderuotoje diskusijoje – tai tokios pirmosios patirtys, kai drąsiai ėjome, drąsiai kalbinome, ir suorganizuodavome ne tik sau, bet ir kitiems kokį įdomų reikalą. Šios patirtys nemažai davė viešo kalbėjimo, moderavimo, organizavimo, o vėliau ir darbinės veiklos perspektyvoje. Tad įsiminusių dalykų kaleidoskopas įvairus – ir tai, kas vyko auditorijose, ir tai, kas vyko vietoje auditorijų laiko.
Ar palaikote santykį su VDU net baigęs studijas? T. y. ar apsilankote universiteto renginiuose, gal vis dar bendraujate su dėstytojais, kurso draugais, gal galvojate apie doktorantūros studijas ar dar kaip nors kitaip nepamirštate VDU?
Vienas iš „nepamiršimų“ – grįžimas į magistro studijas po 5 metų pertraukos. Be to, ir darbinėje aplinkoje po iniciatyvos „Studijuok Kaune“ starto intensyviai bendraujame su universitetu. Nors ir anksčiau darbinių santykių ir partnerių iš VDU netrūko. Beje, bandžiau siūlyti tam tikrus pokyčius VDU – kalbėti labiau verslo kalba, ypač organizacine verslo kalba, būti patogesniems verslui. Iš savo patirties ir matydamas kitą pusę, galėdamas suformuluoti konkretų poreikį, jaučiuosi tiesiogiai prisidedantis prie savo universiteto tobulėjimo, o ir iš darbinės veiklos pusės – gerinantis Kauno ekosistemą. Tad darbinių santykių su VDU pastaruoju metu tikrai netrūksta.
Beje, bakalauro studijų metu bandžiau tokį neformalų akademinį klubą inicijuoti – be kitų veiklų kviesdavome dėstytojus prie kavos ar alaus padiskutuoti ar kokią temą aptarti. Tai būdavo tarpdisciplininiai pokalbiai, kviesdavomės istorikus, politologus, dėstytojus iš kitų fakultetų ir kitų studijų programų. Kas smagu – dėstytojai visada sutikdavo. Ir dabar dar su kai kuriais dėstytojais išlikęs gal ne toks intensyvus, bet tikrai kolegiškas ryšys.
O dėl doktorantūros – turiu tokių pasvarstymų, tad galimybės neatmetu, o juk ir toks sprendimas per dieną nepadaromas. Bet trauką į doktorantūrą jaučiu, buvo ir paskatinimų iš dėstytojų, tad manau, kad tikrai gebėčiau tą daryti.
Ir, žinoma, universitetas yra žmonės. Ir naujos, plačios pažintys, draugystės šiuolaikiniame pasaulyje – vis ryškesnis universiteto išskirtinumas bei privalumas. Čia suformuotos naujos, jau kiek kitokios negu mokykloje draugystės bent man, manau – visam gyvenimui.
Ką patartumėte šiandieniniam VDU studentui?
Dalyvauti paskaitose, ypač tose, kuriose verta dalyvauti. Nedvejoti ir pasiimti kad ir tą sunkesnį, bet tikrai įdomų ir vertingą studijų dalyką, nebijoti „nuklysti“ į kitas dominančias temas, net jei tai visai kitokie kontekstai – niekada nežinai, kaip jie susisies. Aš irgi buvau, tarkim, astronomiją pasirinkęs – jau tada mąsčiau, kad kada daugiau gyvenime taip fundamentaliai, moksliškai, sistemingai galėsiu apie astronomiją pasidomėti, jei ne dabar. Su tokiu suvokimu, prie kurio prisidėjo ir VDU dėstytojai, turbūt ir nugyvensiu savo gyvenimą – imti tai, kas įdomu, nors tai ir sunkiau, imti tai, kas vertinga, o ne kad lengviau būtų praslysti. Kitas dalykas, ko palinkėčiau – kurti vertes ir sau, ir kitiems, ir aplinkai. Net jei neatlygintinai kažką darai, tai tau atsiperka įvairiais rakursais. Tai to ir palinkėčiau – išnaudoti galimybes, kurti prasmes patiems ir pasiimti tai, ką galima pasiimti geriausio, nesifokusuojant į formalumą, pažymį ar dar kažką.
Kas Jums yra VDU?
Atsakysiu labai paprastai – tai mano universitetas.